Darbo sutartis − darbuotojo ir darbdavio susitarimas, pagal kurį darbuotojas įsipareigoja būdamas pavaldus darbdaviui ir jo naudai atlikti darbo funkciją, o darbdavys įsipareigoja už tai mokėti darbo užmokestį. Kitaip tariant, tai yra darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai, o darbdavys įsipareigoja suteikti darbuotojui sutartyje nustatytą darbą, mokėti sutarta atlyginimą ir užtikrinti darbo sąlygas, nustatytas Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose, kolektyvinėje sutartyje ir (ar) kituose šalių susitarimuose. 

• neterminuota – tai įprasta darbo sutartis, sudaroma neapibrėžtam laikui;
• terminuota – darbo sutartis, sudaroma tam tikram laikui arba tam tikrų darbų atlikimo laikui;
• laikinojo darbo – kai darbas atliekamas laikinojo įdarbinimo įmonės (darbdavio) nurodyto asmens naudai;
• pameistrystės – kai darbo vietoje siekiama įgyti profesijai reikalingą kvalifikaciją;
• projektinio darbo – terminuota darbo sutartis konkrečiam projekto rezultatui pasiekti;
• darbo vietos dalijimosi – kai dėl vienos darbo vietos dalijimosi susitaria du darbuotojai;
• darbo keliems darbdaviams – ta pati darbo funkcija atliekama keliems darbdaviams;
• sezoninio darbo – darbo sutartis, sudaroma sezoniniams darbams atlikti.

Darbo sutartyje nurodomos sąlygos yra skirstomos į būtinas ir papildomas. Būtinos darbo sutarties sąlygos apima darbo funkciją, darbo apmokėjimo sąlygas ir darbovietę. Šias sąlygas privaloma nurodyti darbo sutartyj. Dėl papildomų darbo sutarties sąlygų sutarti darbo sutartyje neprivaloma, tačiau tokios sąlygos tampa privalomos nuo to akimirkos, kai dėl jų yra susitariama (t. y. kai jos nurodomos darbo sutartyje ir sutartis yra pasirašoma darbdavio ir darbuotojo). Papildomos darbo sąlygos sukonkretina darbo teisės normas arba įtvirtina joms neprieštaraujantį darbo sutarties šalių susitarimą dėl darbo.