Vertybinių popierių (akcijų, investicinių vienetų ir kitų, kurie įsigyjami siekiant gauti ekonominės naudos) tikrosios vertės nustatymas

Kitų ūkio subjektų išleistų vertybinių popierių (akcijų, investicinių vienetų ir kitų, kurie įsigyjami siekiant gauti ekonominės naudos) tikroji vertė nustatoma vadovaujantis 32-ojo verslo apskaitos standarto „Tikrosios vertės nustatymas“ nuostatomis:

• laikantis tikrosios vertės nustatymo principų. Tikrosios vertės nustatymas grindžiamas prielaida, kad rinkos dalyviai vertės nustatymo dieną pagal to turto pardavimo arba įsipareigojimo perleidimo sandorį pasikeičia turtu arba įsipareigojimu įprastomis rinkos sąlygomis. Nustatant turto arba įsipareigojimo tikrąją vertę, vertės nustatymo dieną turėtų būti atsižvelgiama į rinką, taip pat prielaidas, kurias naudotų rinkos dalyviai, veikiantys ekonomiškai naudingiausiu būdu, o svarbiausia, kainą, už kurią vertės nustatymo dieną būtų parduodamas turtas arba perleidžiamas įsipareigojimas pagal sandorį įprastomis rinkos sąlygomis.
• teisingai pritaikant tikrosios vertės nustatymo vertinimo metodą. Standarte numatyta, kad viešai skelbiama kaina, už kurią vertės nustatymo dieną būtų parduodamas turtas arba perleidžiamas įsipareigojimas pagal sandorį įprastomis rinkos sąlygomis pasirinktoje rinkoje, dar vadinama rinkos kaina ir laikoma geriausiu tikrosios vertės įverčiu. Reguliuojamoje vertybinių popierių rinkoje prekiaujamų įmonių akcijų ir kitų finansinių priemonių tikroji vertė paprastai yra nustatoma pagal tokioje rinkoje viešai skelbiamas tokių pačių finansinių priemonių rinkos kainas. Šiuo atveju nedidelis konkrečios reguliuojamosios rinkos aktyvumas ir mažas sandorių sudarymo kiekis nėra priežastis teigti, kad reguliuojamoje rinkoje prekiaujamų tokių finansinių priemonių tikroji vertė galėtų būti patikimiau nustatoma taikant kitus vertinimo metodus. Turto ir įsipareigojimų tikroji vertė taip pat gali būti iš siūlomos ir prašomos kainos intervale esančių kainų apskaičiuota vidutinė rinkos kaina ar kitaip nustatyta kaina.
• pasirenkant patikimumo lygį ir rodiklius. Rodikliai, naudojami patikimai nustatyti tikrąją vertę, skirstomi į tris patikimumo lygius, t.y.

1. Pirmo patikimumo lygio rodikliai yra aktyviosiose rinkose skelbiamos tokių pačių turto arba įsipareigojimų vienetų kainos. Skelbiama kaina aktyviojoje rinkoje yra patikimiausias tikrosios vertės įrodymas. Jei tik rinkos kaina žinoma, ji be jokių koregavimų naudojama tikrajai vertei nustatyti. 
2. Antro patikimumo lygio rodikliai yra kiti viešai arba neviešai skelbiami turto arba įsipareigojimo rodikliai, išskyrus skelbiamas kainas, kurios priskiriamos pirmam patikimumo lygiui.
3. Trečio patikimumo lygio rodikliai yra viešai neskelbiami turto arba įsipareigojimų rodikliai. 

Viešai skelbiama kaina, už kurią vertės nustatymo dieną būtų parduodamas turtas pagal sandorį įprastomis rinkos sąlygomis pasirinktoje rinkoje, dar vadinama rinkos kaina ir laikoma geriausiu tikrosios vertės įverčiu.

Kitų ūkio subjektų išleisti vertybiniai popieriai (akcijos, investiciniai vienetai ir kiti, kurie įsigyjami siekiant gauti ekonominės naudos), kurie įsigyti numatant juos parduoti arba siekiant gauti pelno iš jo kainos svyravimų, įmonės balanse parodomi kaip ilgalaikės investicijos arba trumpalaikės investicijos ir sudarant finansines ataskaitas turi būti įvertinami pagal 18-ojo verslo apskaitos standarto „Finansinis turtas ir finansiniai įsipareigojimai“ 8 ir 32.1 punktus – tikrąja verte.

Išimtis taikoma investicijoms į vertybinius popierius, kurių kaina aktyviojoje rinkoje neskelbiama ir tikrosios vertės negalima nustatyti, jos finansinėse ataskaitose turi būti įvertinamos pagal 18-ojo verslo apskaitos standarto 33 punktą – įsigijimo savikaina, iš kurios atimta vertės sumažėjimo suma.