Pinigų srautų valdymas

Pinigų valdymo tikslas – mažinti jų sumą, kuri yra neinvestuota,  išlaikant pakankamą trumpalaikio turto likvidumą. Priimant sprendimą dėl pinigų likučio reikia laviruoti tarp pelningumo ir rizikos, kurios didėjimas mažina turto likvidumą.

Pinigų valdymas apima:

• pinigų gavimų paspartinimą, kontroliuojant jų išleidimus;
• pinigų srautų prognozavimą;
• pinigų poreikio ir finansavimo šaltinių nustatymą;
• laikinai laisvų pinigų investavimą.

Kuo labiau kinta pinigų įplaukos įmonėje, t.y. kuo didesnė verslo ir finansinė rizika, tuo įmonės turėtų laikyti didesnį pinigų likutį atsargumo sumetimais. Tačiau jo dydis priklauso ne vien nuo rizikos. Pinigų likutį konkrečioje įmonėje be rizikos lemia:

• įmonės vadovų požiūris į riziką;
• įmonės galimybės skolintis pinigų rinkoje;
• šalies ekonominės sąlygos.

Sprendimą, kokį pinigų likutį laikyti įmonėje, lemia vadovų rizikos tolerancijos lygis. Jei vadovai nelinkę rizikuoti, tuomet jie laikys didelį pinigų likutį, o didėjant verslo ir finansinei rizikai  dar labiau jį didins.  Tuo atveju, kai vadovai yra linkę į riziką, jie stengsis mažinti pinigų likutį iki kritinės ribos.

Įmonės, kurios palaiko gerus ryšius su bankais ir turi sąskaitos likučio viršijimo (angl. overdraft) susitarimus, gali niekuomet neturėti teigiamo pinigų likučio. Tačiau jos turi kruopščiai sekti, kad kredito likutis neviršytų limito, nes priešingu atveju pablogės santykiai su banku. Leidžiamo sąskaitos likučio viršijimo lygis išoriniam vartotojui yra nežinomas.

Pinigų likučio suma gali priklausyti ir nuo bendraekonominių sąlygų. Kai bankai turi pinigų perteklių, jie skatina verslo subjektus skolintis. Kai bankams trūksta kreditinių išteklių, jie didina palūkanų normą, mažina sąskaitos likučio viršijimo limitus bei griežtina jo ir kitų trumpalaikių kreditų suteikimo sąlygas. Galimybių skolintis pinigų rinkoje pablogėjimas verčia įmones didinti turimą pinigų likutį.

Sėkmingo pinigų valdymo pagrindas yra planavimas. Prognozuojant pinigų įplaukas ir išmokas per tam tikrą laikotarpį, galima sudaryti pinigų srautų biudžetą ir naudojant jo duomenis nustatyti:

• reikiamą pinigų likutį;
• pinigų poreikį būtinoms išlaidoms padengti;
• šaltinius pinigų poreikiui tenkinti;
• perteklinių pinigų investavimo pinigų rinkoje galimybes.

Pinigų valdymo sprendimams grįsti įmonės vadovai paprastai vertina pinigų likučio dalį trumpalaikiame turte. Jei pinigų likutis nepagrįstai viršija arba yra gerokai mažesnis nei nustatyta riba, tuomet tikslinga išsiaiškinti tokio reiškinio priežastis. Pinigų valdymo sprendimų priėmimo procesą palengvina absoliutaus trumpalaikio mokumo (pinigų ir trumpalaikių įsipareigojimų santykis) vertinimas. Tačiau šis rodiklis neįvertina skolinimosi lengvatų ir kreditinių linijų, kuriomis įmonė gali pasinaudoti. Absoliutaus mokumo koeficientas susijęs su skubiu kreditinių skolų apmokėjimu, bet ignoruojamos sumos, gautinos iš debitorių. Ir vienas, ir kitas rodiklis nėra tobula pinigų valdymo priemonė. Tik pinigų biudžetas faktinės ir prognozuojamos pinigų srautų ataskaitos gali pateikti tikslią informaciją apie pinigų likutį iki atitinkamos datos ir jo kitimo tendencijas. Kuo tikslesnės yra pardavimų ir gamybos prognozės, tuo tiksliau galima sudaryti pinigų srautų biudžetą.

Pinigų srautų biudžete apskaičiuojamas pinigų poreikis konkrečiu laikotarpiu, pvz., per mėnesį. Taip pat nustatomas konkretaus laikotarpio pradinis ir galutinis likutis. Trūkstant pinigų, finansų vadovas gali priimti debetinių ir (ar) kreditinių skolų valdymo sprendimus: sutrumpinti debetinių skolų terminus, prašyti tiekėjų pratęsti kreditinių skolų terminus arba atsisakyti pasinaudoti nuolaida ir apmokėti vėliau, pagal sutartį. Tačiau šie sprendimai taip pat turi negatyvių pasekmių: įmonė gali prarasti dalį pirkėjų ir potencialias pajamas, už pratęstą kredito terminą mokėti tiekėjui brangiau arba patirti alternatyviųjų išlaidų dėl tiekėjų siūlomos nuolaidos atsisakymo. Kaip išspręsti likvidumo ir (arba) trumpalaikių finansavimo šaltinių pritraukimo problemą mažiausiai rizikuojant, uždirbant daugiausiai ar prarandant mažiausiai? Tam reikia apskaičiuoti naudą, gaunamą sutrumpinus ar prailginus debetinių ar kreditinių skolų terminus.