Laikinasis solidarumo įnašas

Laikinasis solidarumo įnašas –  Laikinojo solidarumo įnašo įstatyme įnašo mokėtojui nustatyta laikina piniginė prievolė valstybei šiame įstatyme nustatytais lėšų naudojimo tikslais.

Įnašą moka pagal Bankų įstatymą Lietuvos Respublikoje įsteigti ir veikiantys bankai, Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Europos ekonominės erdvės valstybėse narėse licencijuotų bankų ir užsienio bankų filialai, pagal Centrinių kredito unijų įstatymą veikiančių centrinių kredito unijų finansinės grupės.

Laikinojo solidarumo įnašo bazės skaičiavimo koeficientas – santykis tarp laikinojo solidarumo įnašo mokėtojo priimtų ne finansų sektoriaus klientų – Lietuvos rezidentų indėlių, šio įnašo mokėtojo ne finansų sektoriaus klientų – Lietuvos rezidentų sąskaitose laikomų lėšų, taip pat šio įnašo mokėtojo ne finansų sektoriaus klientams – Lietuvos rezidentams suteiktų paskolų sumos, buvusios 2022-12-31, ir tą dieną buvusios visų laikinojo solidarumo įnašo mokėtojo priimtų ne finansų sektoriaus klientų indėlių, šio įnašo mokėtojo ne finansų sektoriaus klientų sąskaitose laikomų lėšų ir šio įnašo mokėtojo ne finansų sektoriaus klientams suteiktų paskolų sumos.

LSĮĮ 6 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad apskaičiuojant laikinojo solidarumo įnašo bazę, neįtraukiamos palūkanų pajamos, gautos už 2023-01-01 ir vėliau sudarytas kreditavimo sutartis, išskyrus kreditavimo sutartis, sudarytas su finansų sektoriaus subjektais ir su įnašo mokėtoju susijusiais asmenimis. LSĮĮ nėra apibrėžta kreditavimo sutarties samprata, tačiau šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad kitos šiame įstatyme vartojamos sąvokos suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse. Taigi taikant LSĮĮ, turi būti vadovaujamasi CK apibrėžta kreditavimo sutarties samprata. Pagal CK 6.881 straipsnyje pateiktą kreditavimo sutarties sampratą, kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Kreditavimas reglamentuojamas CK XLIII skyriaus „Paskola“ antrajame skirsnyje, o vertybiniai popieriai, taip pat tokios sutartys, kaip faktoringas, lizingas reglamentuojamos kituose CK skyriuose ir skirsniuose, ir nepatenka į kreditavimo sutarties sampratą CK apibrėžta prasme. Atsižvelgiant į išdėstytą, kreditavimo sutartys LSĮĮ taikymo prasme turi būti suprantamos taip, kaip jos apibrėžtos CK 6.881 straipsnyje t. y., neįtraukiant lizingo, faktoringo sutarčių, skolos vertybinių popierių, kitų finansinių priemonių ir kt.

Nors LSĮĮ 6 straipsnio 8 dalyje nėra tiesiogiai numatytas 2022 m. finansinių metų grynųjų palūkanų pajamų proporcingas perskaičiavimas, lyginant su proporcingu 2023 metų laikotarpiu, kai įnašas mokamas už 2023 m. mokėjimo laikotarpį, tačiau įstatymo nuostatos turi būti nagrinėjamos sistemiškai. Atsižvelgiant į tai, kad pagal LSĮĮ 5 straipsnį įnašo mokėjimo laikotarpis, taikomas įnašą apskaičiuojant už 2023 metus, yra ne kalendoriniai metai, o laikotarpis nuo įstatymo įsigaliojimo dienos iki 2023 m. gruodžio 31 d., LSĮĮ taikymas, apskaičiuojant įnašą, reglamentuotas LSĮĮ 11 straipsnio 4 dalyje, kurioje nustatytas avansinio įnašo už 2023 metų II ketvirtį apskaičiavimas, grynąsias palūkanų pajamas lyginant su šiam laikotarpiui proporcingu laikotarpiu, ir numatytas šios dalies taikymas mutatis mutandis apskaičiuojant 2023 metų mokėjimo laikotarpio įnašo bazę pagal 6 straipsnį.

Remiantis tuo, 2023 metų grynosios palūkanų pajamos, gautos nuo 2023 m. gegužės 16 d. (LSĮĮ įsigaliojimo dienos), atėmus už einamąjį mokėjimo laikotarpį mokėtiną įnašą, turi būti lyginamos su proporcingu 2022 finansinių metų laikotarpiu gautomis grynosiomis palūkanų pajamomis, padidintomis 15 procentų (LSĮĮ 6 straipsnio 8 dalis). Analogiškas proporcingumo principo taikymas galioja ir avansinio įnašo apskaičiavimui už laikotarpį nuo įstatymo įsigaliojimo iki 2023 m. II ketvirčio pabaigos, taikant LSĮĮ 6 straipsnio 8 dalį.