Individualus prekių tiekimo iš kitų valstybių sandorių vertinimas

Sutinkama įvairių situacijų, kuomet tiekiamos prekės iš įvairių valstybių. Straipsnyje glaustai aptartinos konkrečios aplinkybės ir į kokius PVM vertinimo principus svarbiausia atkreipti dėmesį.

Tarkime, turime situaciją, kuomet įgyvendinama įmonės prekių tiekimo sutartis, kada prekės į Lietuvą yra gabenamos etapais iš įvairių ES ir ne ES šalių tokiomis sąlygomis, o su tiekiamomis prekėmis susijusi rizika perleidžiama pristatymo metu pagal FCA sąlygas iš bet kurios vietos ES: t. y. prekes į nurodytą jų paskirties vietą (pavyzdžiui, pirkėjo gamyklą) pristato pats pirkėjas, kuris savo sąskaita nugabena tiekiamas prekes iš pardavėjo ar pardavėjo subrangovo išsiuntimo vietos į įrengimo vietą. Subrangovas yra bet kuri trečioji šalis, kuri pardavėjo užsakymu tiekia gaminius, o pardavėjas suteikia pirkėjui informaciją apie faktinę tikslią prekių atsiėmimo vietą, taip pat krovinio (pakrovimo) planą, reikalingų transporto priemonių techninius parametrus. Be to, pirkėjas savo sąskaita, prisiimdamas riziką gauna importo licenciją ar kitus įgaliojimus bei atlieka muitinės formalumus; organizuoja transporto draudimą ir yra draudimo išmokos gavėjas bei sumoka visus bet kokio pobūdžio mokesčius, muitus, įmokas, rinkliavas. Žinoma, pristatymo metu išduodamas gabenimo dokumentas, kurį pasirašo pardavėjas ir vežėjas. Nors kartais praktikoje sutinkami ir atvejai, kuomet už tinkamą prekių gabenimo iki Lietuvos suorganizavimą yra atsakinga bendrovė, pagal sutartį transportavimą apmoka bei faktinį prekių transportavimą vykdo pirkėjas.

Vertinant tokius sandorius yra labai svarbu identifikuoti, kokiomis aplinkybėmis vyksta bendrovės ir tiekėjų sandoriai dėl prekių tiekimo. Tokiu, kaip šis aprašytas sandoris, atveju svarbiausia atkreipti dėmesį į tokį PVM aspektą, jog tiekimas Bendrijos viduje, numatytas 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 138 straipsnio 1 dalyje, sietinas su įsigijimu Bendrijos viduje, apibrėžtu PVM direktyvos 20 straipsnyje. Vadinasi, šias dvi nuostatas reikia aiškinti suteikiant joms vienodą reikšmę ir apimtį. Tai reiškia, kad prekių tiekimo momento nustatymas (PVM direktyvos 14 straipsnio 1 dalis, PVMĮ 4 straipsnio 1 dalis) priklauso nuo disponavimo perduodamomis prekėmis kaip prekių savininkui teisės perėjimo prekių gavėjui ar kitam asmeniui momento ir nėra sietinas su nuosavybės teisės perleidimu, kaip jis suprantamas pagal Lietuvos Civilinio kodekso nuostatas bei gali apimti tokius atvejus, kai asmuo, nors ir nėra laikomas savininku pagal Civilinio kodekso nuostatas, tačiau turi teisę disponuoti prekėmis kaip savininkas. Tai, ar asmuo turi teisę disponuoti prekėmis kaip prekių savininkas, priklauso nuo tokių kriterijų kaip teisės priimti sprendimus, atlikti tam tikrus veiksmus su prekėmis (pvz., prekes pervežti, supakuoti, perdirbti ir pan.) įgijimo, nuo rizikos dėl prekių žuvimo, sugadinimo ir pan. veiksmų perėjimo ir pan.

Todėl atsižvelgiant į šioje situacijoje aprašytas aplinkybes bei į tai, kad pagal pateiktas sąlygas už transportavimą apmoka bei faktinį prekių transportavimą iš įvairių ES šalių vykdo pirkėjas, valdymo ir atsitiktinio žuvimo / praradimo rizikos perleidžiamos pirkėjui, įmonei svarbiausia išsiaiškinti, kaip esant tokioms aplinkybėms, šiuos sandorius apmokestino PVM tiekėjai, ir tuomet įsivertinti ar įmonei nekyla su PVM susijusių prievolių minėtose ES valstybėse narėse, pavyzdžiui, prievolė registruotis PVM mokėtoju ES valstybėje.

Pavyzdžiui, prievolė registruotis PVM mokėtoju Lietuvoje užsienio apmokestinamajam asmeniui, vykdančiam prekių tiekimo sandorius, kurie yra PVM objektas Lietuvoje, ir / arba savo vykdomai veiklai iš kitų ES valstybių narių įsigyjančiam Lietuvoje prekes (įskaitant ir atvejus, kai toks asmuo savo prekes į Lietuvą įsiveža verslo tikslais), atsiranda nuo pat tokios veiklos Lietuvoje vykdymo pradžios.