Finansų valdymo principai

Finansų valdymas remiasi šiais pagrindiniais principais:

• Savanaudiškos elgsenos principas:

„Kiekvieno pirštai į save lenkti“ ši patarlė geriausiai atspindi savanaudiškos elgsenos principą, kuris sako, kad visoms sąlygoms esant vienodoms, bus pasirenkamas pelningiausias variantas. Labdara, mokesčių mokėjimas atrodytų yra šio principo nepaisymas, tačiau iš tiesų taip nėra, juk „pinigai dar ne viskas“. Net jei kai kurie veiksmai pažeidžia šį principą, vis tik šis principas nusako žmogiškąją prigimtį. Svarbus šio principo pritaikymas yra vadinamas agentavimo arba dar vadinama atstovavimo teorija (angl. agency theory). Agentavimo teorija analizuoja atstovaujamo (angl. principal) ir atstovo (angl. agent) santykius, t.y. akcininkų — samdomų vadovų bei akcininkų – kreditorių interesų konfliktus įmonėje. Kitaip tariant, teorija analizuoja, kaip samdomo vadovo sprendimai, kuriam yra deleguojamas sprendimų priėmimas, paveikia akcininkų interesus. Santykiai tarp minėtųjų grupių nebūtinai yra harmoningi ir tarp jų dažnai kyla interesų konfliktai. Agentavimo teorija yra viena dominuojančių teorijų šiuolaikinėje finansų ekonomikos literatūroje, be to, dažnai nagrinėjama verslo etikos kontekste.

• Dvišalių sandorių principas: 

Nereikia pamiršti, kad kol jūs siekiate savo finansinių tikslų kita sandorio šalis taip pat siekia savųjų. Kiekvienam pirkėjui yra pardavėjas.

• Signalizavimo principas papildo savanaudiškos elgsenos principą:

Taikant šį principą praktikoje, susiduriama su informacijos asimetrijos problema. Tarkime, galime spėti, jog sprendimas parduoti prekę slepia informaciją apie blogą jos kokybę. Arba jei įmonė paskelbia apie dividendų išmokėjimą, akcijų išskaidymą arba naują akcijų emisiją, daugelis interpretuoja šiuos įmonės veiksmus kaip signalą apie būsimas įmonės pajamas.

• Veiksmo principas:

Yra signalizavimo principo padarinys. Šį principą padeda suvokti gyvenimiška situacija: tarkime, dalyvaujate iškilmingoje vakarienėje, stalas padengtas pagal visas serviravimo taisykles: daug įrankių, o jūs nežinote kada kuriuos reikia naudoti. Todėl jūs bandote imituoti šeimininko arba daugumos svečių elgesį: imate tuos įrankius, kuriuos naudoja dauguma. Taigi, veiksmo principas sako: kai nesiseka, stebėk, ką daro kiti, kas labai svarbu finansuose. Neigiamas šios situacijos aspektas yra tas, kad įmonių vadovai nevertinate situacijos, o tiesiog pasiduoda „bandos“ principui.

• Vertingų idėjų principas:

Teigia, kad yra būdas tapti turtingu! Nauji produktai ar paslaugos sukuria vertę. T. Edison tapo turtuoliu, sukurdamas daug naujų produktų, pvz., elektros lemputę, fonografą, ir kita. Galimybė užpatentuoti produktą suteikia išimtines teises gaminti unikalų produktą ir tai dar labiau padidina jo vertę. Net ir neturėdamas patento kai kurios įmonės sugeba įtikinti savo klientus, kad tik jie gali pagaminti išskirtinį produktą ir taip paskatinti juos nuolat pirkti ir vartoti jų produktą. Šiuo būdu tokie klientai tampa lojalūs prekės ženklui.  

• Lyginamojo pranašumo principas:

Jei visi darytų tai, ką sugeba geriausiai, turėtumėme aukščiausios kvalifikacijos specialistus, atliekančius tam tikrus darbus.

• Opciono principas:

Opcionas apibrėžiamas kaip sandoris, suteikiantis teisę, bet ne įsipareigojimą ką nors pirkti ar parduoti. Nors daugelis žmonių opcionus sieja su sudėtingais finansiniais sandoriais, jie gana dažnai sutinkami.

• Pelno ir rizikos santykio principas:

Jei norite didelio pelno, reikia susitaikyti ir su didelių nuostolių galimybe. Kuo didesnis yra pelnas, tuo didesnė yra rizika ir atvirkščiai. Atliekant finansines operacijas geriau rinktis didesnį pelną siūlančias operacijas, jei jų rizika yra vienoda, ir rinktis mažesnės rizikos operacijas, jei visų alternatyvų pelnas yra vienodas. Rizikos vengimas yra racionali elgsena tokiomis sąlygomis. Vadinasi, investuotojai nėra abejingi rizikai, jie nori didesnės rizikos premijos už prisiimtą riziką. Siekdami savo finansinių tikslų, žmonės siekia sau priimtino rizikos ir pelno santykio. Neįmanoma tuo pat metu uždirbti didelio pelno, patiriant labai mažą riziką, nes to norėtų visi. Todėl siekdami didesnio laukiamo pelno, turėsime prisiimti didesnę riziką, privalėsime būti pasirengę didesniems pelno svyravimams.

• Diversifikacijos principas:

Suprantama, kad atsargus investuotojas neinvestuos viso gyvenimo santaupų į vieną įmonę, nes jei įmonė bankrutuotų, jis santaupas prarastų. Jei investuotojas investicijoms skirtas lėšas paskirstytų tarp keleto įmonių, mažai tikėtina, kad visos įmonės ims ir bankrutuos. Vadinasi, investuotojas, investuodamas į skirtingas turto klases, įvairius vertybinius popierius, įvairias skirtingų sektorių, pramonės šakų ar net šalių bendroves ir taip sudarydamas investicijų portfelį, siekia sumažinti investicinę riziką. O investicijų diversifikavimas yra rizikos valdymo priemonė, leidžianti sumažinti portfelio riziką.  Siekiant minimizuoti  riziką finansiniuose sprendimuose, paprastai vadovaujamasi principu „ nedėk dešimt kiaušinių į vieną krepšį“.

• Kapitalo rinkos efektyvumo principas:

Prekyba vertybiniais popieriais yra vykdoma kapitalo rinkose. Žinomiausios yra Niujorko, Londono, Tokijo ir kitos kapitalo rinkos. Kapitalo rinkos efektyvumo principas teigia, kad informacijos panaudojimo požiūriu jos yra efektyvios, t.y. nauja prieinama informacija tuoj pat pakoreguoja finansinių produktų kai t.y. nauja prieinama informacija tuoj pat pakoreguoja finansinių produktų kainas ir arbitražo galimybių faktiškai nelieka. 

• Pinigų laiko vertės principas:

Pinigai turi laiko vertę, nes už jų skolinimą ir skolinimąsi imamos ir mokamos palūkanos. Pinigų laiko vertę lengviau suvokti  kaip galimybę uždirbti palūkanas, padėjus pinigus į banko taupomąją sąskaitą. Jei pinigus laikysite namie, patirsite alternatyviuosius kaštus, neuždirbdami palūkanų. Dėl šios priežasties, palūkanos gali būti laikomos alternatyviųjų kaštų matu. 

• Verslo  vertės augimo principas:

Dažnai pelno maksimizavimas verslo įmonėje suprantamas kaip pagrindinis verslo įmonės veiklos tikslas. Tačiau pelno ir apyvartos augimas nėra tapati sąvoka verslo vertei. Verslo vertę parodo ne tik rinkos vertės koeficientai, veiklos efektyvumo rodikliai, kurie dažniausiai atskleidžiami per turto panaudojimą, bet įmonės verslo vertę parodo dažniausiai nematerialus turtas, kaip įmonės prestižas, įvaizdis, prekės ženklas ir kita. Todėl įmonės, siekdamos užsibrėžtų tikslų – didinti verslo vertę – sprendžia ir priima skirtingus finansų valdymo sprendimus.