Finansinis prognozavimas

Finansų poreikio prognozavimas yra viena iš verslo įmonės finansų valdymo sričių. Tik planuojant būsimo veiklos  laikotarpio apyvartos pokyčius, finansinių išteklių poreikį, verslo įmonė gali planuoti veiklos plėtros galimybes.

Finansų poreikio prognozavimo procesas susideda iš trijų pagrindinių etapų:

1. etapas — pardavimų apimties prognozavimas
2. etapas — prognozuojamai pardavimų apimčiai reikiamų finansinių lėšų ir finansavimo šaltinių (PLP) nustatymas
3. etapas — grįžtamojo ryšio įvertinimas.

Pardavimų apimties prognozavimas verslo įmonės veikloje grindžiamas ekstrapoliacijos metodu arba tendencijos analize, tai yra įvertinus kelerių metų  pardavimų dinaminius pokyčius, jų pagrindu galima prognozuoti būsimo laikotarpio pardavimų apimtis. Pardavimų apimtis taip pat prognozuoti galima ir sudėtingesniais metodais, kaip taikant regresinės analizės metodą.

Prognozuojant pardavimų apimtis, būtina laikytis tam tikrų prielaidų:

• visų pirma, kad verslo įmonės turimi ištekliai, tiek materialieji, tiek ir žmoniškieji,  išnaudojami pilnumoje, nėra prastovų;
• antra, balanse atsispindintys duomenys yra laikomi optimaliais;
• trečia, prognozuojant pardavimų apimtis, visi balanse apskaičiuoti ištekliai keisis proporcingai  apyvartos pokyčiui;
• ketvirta, įmonės kapitalo struktūra laikoma optimalia, t.y. finansinis svertas ir kapitalo kaina yra žemiausia.
• penkta, sudarant prognozę, prognostinis balansas sudaromas, parengiant I-ją ir II-ją prognozę. Balanso duomenys pateikiami I prognozėje, prognozuojami laikantis tokio loginio nuoseklumo, kad  turto straipsniai kinta proporcingai apyvartos augimui, nepakitusiems finansavimo ištekliams, o II — je prognozėje pateikiami prognozuojami patikslinti duomenys,  įvertinus finansavimo šaltinius.
• Šešta, prognozuojant pelno ( nuostolio) ataskaitos duomenis, taipogi sudaromos dvi prognozės, I–sios prognozės duomenys vertinami apyvartos dinaminiam pokyčiui, II–sios prognozės duomenys leidžia įvertinti grįžtamąjį ryšį, kurį parodo iš vienos pusės  pasirinkto finansavimo šaltinio kaina, iš kitos pusės — finansų prognozavimo — apyvartos pokyčio duodamą verslo įmonei efektyvumą.

Papildomų lėšų poreikis nustatomas verslo įmonei įvertinus papildomo kapitalo poreikį padidėsiančiai pardavimų apimčiai garantuoti. Nustačius PLP, tikslinami prognozuojamo balanso ir pelno ( nuostolio) ataskaitų duomenys , sudarant II-ją prognozę. Verslo įmonės akcininkai duotuoju atveju turi priimti finansų valdymo sprendimą dėl racionalaus finansinių išteklių panaudojimo.

Nustatyti finansinį grįžtamąjį ryšį yra ganėtinai painu, nes tam įtakoja finasų valdymo sprendimų priėmimas. Tarkime, verslo įmonei, padidinus apyvartą, atsiranda paildomų lėšų poreikis, o ne kaip šiuo atveju, finansiniai ištekliai yra atlaisvinami. Nustačius papildomų lėšų poreikį, akcininkai privalo priimti sprendimą — iš kokių finansavimo šaltinių bus finansuojamas šis trukstamų lėšų poreikis, ar bus platinamas naujas akcijų paketas, ar papildomai skolinamasi iš finansinių institucijų. Jei bus priimtas sprendimas skolintis iš banko, padidės palūkanų mokėjimas iš vienos pusės, tačiau palūkanos tampa sąnaudų elementu, mažinančiu pelno mokestį, todėl didėja grynojo pelno apimtis.

Finansinio grįžtamojo ryšio grynasis efektas yra nurodomas pelno ( nuostolio) ataskaitoje kaip nepaskirstyto pelno padidėjimas ar sumažėjimas ir parodo verslo įmonės gaunamąjį finansinį grįžtamąjį efektą dėl pardavimų apimties padidinimo 5 procentais, kas leidžia padidinti nepaskirstytą pelną.

Sudarant finansines prognozes ir remiantis faktiniais verslo įmonės duomenimis, rekomenduotina naudotis modifikuotomis finansinės atskaitomybės formomis.