Apie pinigų plovimą ir teroristų finansavimą, kai naudos gavėjo tapatybę nustatyti tampa sudėtinga (I dalis)

41 Jungtinių Amerikos Valstijų viceprezidentas Nelsonas Rokfeleris (angl. Nelson Rockefeller) yra kartą pasakęs, jog sėkmės paslaptis – nieko neturėti, bet viską kontroliuoti (angl. the secret to success is to own nothing, but control everything). Tačiau iš šiandieninės perspektyvos sunku pasakyti, ką šis žmogus turėjo omenyje sakydamas šiuos žodžius. Vis dėlto šie jo pasakyti žodžiai turės tam tikrą prasmę tolimesnėse straipsnių dalyse apie pinigų plovimą ir teroristų finansavimą, kas šiuo metu globaliai priežiūrą vykdančioms institucijoms kelia nemažą susirūpinimą. Tiek tarptautiniu, tiek nacionaliniu lygmenimis, kaip neigiamas reiškinys ekonomikai, valstybių bendram išsivystymui ir klestėjimui, pinigų plovimo ir teroristų finansavimo problema plačiai aptarinėjama, dedamos titaniškos pastangos identifikuojant asmenis, kurie šiuose neigiamuose procesuose dalyvauja, taip pat investuojami nemaži ištekliai kuriant kompleksinius centrus, siekiant efektyvinti ir spartinti informacijos apdorojimą ir rizikų nustatymą.

Skirtinguose šių straipsnių dalyse bus analizuojama viena iš pagrindinių problemų – tai naudos gavėjo tapatybės nustatymas, šių procesų teisinis reguliavimas, praktinės problemos, su kuriomis susiduriama nacionaliniame ir tarptautiniame kontekste, be kita ko, bus paliečiamas ofšorinių bendrovių (angl. shell companies arba offshore companies) aspektas, ir kiti svarbūs reiškiniai, susiję būtent su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu.

Europos Sąjungos institucijų lygmeniu 2018-05-30 buvo priimta penktoji direktyva (2018/843) dėl kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu, kuri iš dalies pakeitė ir papildė ankstesniąją – ketvirtąją direktyvą (2015/849). Abiejuose dokumentuose valstybėms narėms keliami įgyvendinimo kriterijai, kokių priemonių būtina imtis rinkos dalyviams (finansų įstaigoms, įpareigotiesiems subjektams), kad būtų maksimaliai sumažinta rizika Europos Sąjungos finansų sistemai. Viena iš sričių, kur būtina koncentruotis – tai bendrovių nuosavybės struktūrų skaidrinimas, jas valdančių asmenų indentifikavimas, kitaip tariant, būtina dėti maksimalias pastangas tam kad gerai pažintum savo klientą (šiame ir kitose straipsnio dalyse kliento sąvoka turėtų būti suprantama kaip juridinis asmuo). Taip jau susiklostė, kad paprastai ekonominiai santykiai tarp šalių įgyvendinami per juridinius asmenis, turinčius savo pavadinimus, įvairias veiklos formas, tačiau kaip ten bebūtų, bendrovė – tai tik priemonė pasiekti iš anksto užsibrėžtus tikslus, o tikslai ir siekiai gali būti įvairūs, šiuo atveju svarbu nustatyti, kas iš tikrųjų, pasitelkdamas bendrovę, siekia užsibrėžtų tikslų. Dėl to kiekvienu atskiru atveju dažniausiai tai bus fizinis asmuo ar jų grupė. Prieš prasidedant dalykiniams santykiams svarbu suprasti, kad besikreipiantis klientas dėl paslaugų suteikimo nebūtinai faktiškai reprezentuoja bendrovę, ar tai būtų jos vadovas, ar akcininkas, ypatingai tai atvejais, kai juridinis asmuo kontroliuojamas per kitų bendrovių grandinę. Tokiu atveju gali iškilti piktnaudžiavimo juridiniais asmenimis rizika, kai sąmoningai per bendrovių struktūrą, dažniausiai esančią keliose jurisdikcijose, slepiami tikrieji naudos gavėjai ir pačios bendrovės faktinė kontrolė. Šioje vietoje svarbu pabrėžti sąvokos  „naudos gavėjas“ (angl. beneficial ownership) esmingumą tarptautiniame kontekste. 

Pasaulinis skaidrumo ir keitimosi informacija mokesčių tikslais forumas prie Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (angl. The Organisation for Economic Co-operation and Development arba sutrumpintai OECD) ir Amerikos plėtros bankas (angl. Inter-American Development Bank) 2019 metais išleido ataskaitą pavadinimu „Priemonių rinkinys tikrajai nuosavybei nustatyti“ (angl. A beneficial ownership implementation toolkit), kurioje pabrėžė, kad visais atvejais juridinio asmens tikrieji savininkai arba naudos gavėjai yra fiziniai asmenys (angl. natural persons), kurie per išvestinius civilinių teisių objektus (vertybinius popierius) valdo ir kontroliuoja bendrovę. Tačiau valdymas gali būti tiek tiesioginis, tiek netiesioginis, t. y. tiesiogiai bendrovę valdant fiziniam asmeniui (angl. natural person) ir ją valdant netiesiogiai per kitą juridinį asmenį (angl. legal entity), pavyzdžiui, esantį nebūtinai Lietuvos Respublikoje.

Nacionaliniu lygmeniu Lietuvos Respublikoje galiojantis Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas (toliau – įstatymas arba Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas) nurodo finansų įstaigoms ir kitiems įpareigotiesiems subjektams imtis priemonių ir nustatyti bei patikrinti kliento ir naudos gavėjo tapatybę. Konkrečiai nurodoma, kad visais atvejais, kai yra nustatoma kliento tapatybė, finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai turi imtis visų atitinkamų, kryptingų ir proporcingų priemonių, kad nustatytų, ar klientas veikia savo vardu, ar yra kontroliuojamas, ir nustatyti naudos gavėją, o jeigu klientas yra juridinis asmuo, įvertinti nuosavybės ir kontrolės struktūrą bei veiklos pobūdį. Minėtas Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas įvardija ir atsakingas institucijas, kurios vykdo šiuo įstatymu numatytas pareigas. Viena iš institucijų – Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kuri yra pagrindinė valstybės institucija, koordinuojanti visų pinigų plovimo prevenciją vykdančių institucijų bendradarbiavimą. Įstatymo 4 straipsnio 9 dalyje nurodoma, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba patvirtina kitiems subjektams, nenurodytiems 4 straipsnio 1-8 dalyse, skirtus nurodymus, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui, prižiūri finansų įstaigų ir kitų įpareigotųjų subjektų veiklą, susijusią su pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo prevencija, teikia jiems metodinę pagalbą. Šiame kontekste įstatymo nurodytus kitus subjektus laikysime buhalterinės apskaitos ar mokesčių konsultavimo paslaugas teikiančias bendroves ir šias paslaugas savarankiškai teikiančius fizinius asmenis, kuriems būtina įgyvendinti įstatymo keliamus tikslus. 

Kadangi, kaip jau minėjome, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba įstatymo įpareigota patvirtinti kitiems įpareigotiesiems subjektams skirtus nurodymus, kuriais siekiama užkirsti kelią pinigų plovimui ir (ar) teroristų finansavimui, tarnybos direktoriaus 2017-12-15 įsakymu Nr. V-185 buvo patvirtinti nurodymai, kurių būtina laikytis buhalterinės apskaitos ar mokesčių konsultavimo paslaugas teikiančioms bendrovėms ir šias paslaugas savarankiškai teikiantiems asmenims. Juose iš esmės koncentruotai perkelta informacija, kuri atsispindi ir pačiame įstatyme. Galima pabrėžti, kad ypatingai kreipiamas dėmesys į susiklostančius šalių santykius iki dalykinių santykių užmezgimo ir jau esant dalykiniams santykiams. Matyti, kad įpareigotiesiems subjektams ir jų paskirtiems atsakingiems asmenims keliami aukšti kriterijai susipažįstant su būsimu klientu, taip pat nereikėtų pamiršti, kad ir jau esant dalykiniams santykiams, buhalteris vykdo nuolatinę kliento stebėseną. Gali kilti pagrįstas klausimas, kokiu tikslu ir kokio pobūdžio stebėseną įstatymas buhalterį įpareigoja atlikti, kam visa to reikia? Prieš užmezgant dalykinius santykius, būtina gerai suprasti ir pažinti savo klientą, t. y. išsiaiškinti kokio pobūdžio ekonominę veiklą jis vykdo, ar tai nuolatinė jo vykdomą veikla, kokioje rinkoje jis veikia (Europos Sąjunga, trečiosios valstybės). Ar pati bendrovė seniai dalyvauja komercinėje veikloje, ar tai naujas darinys veiklai pradėti. Kitas aspektas yra buhalterio subjektyvus vertinimas, kuris, tikėtina, yra pamatuotas profesiniu, gyvenimišku patyrimu, kadangi jie gali subjektyviai įvertinti kliento sudaromų ūkinių operacijų ekonominę prasmę. Galima daryti prielaidą, kad buhalterio vidinis įsitikinimas keistųsi, jeigu per tam tikrą laikotarpį pirkimų ar pardavimų registruose atsirastų bendrovė, įregistruota Mergelių salose, Kaimanų salose ar Bermuduose. Jokiais būdais nuo pat pradžių to negalima vertinti negatyviai, kadangi sudaryti sandoriai automatiškai netampa neteisėti, tačiau Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo įstatymo prasme buhalteris turėtų dėti pastangas sužinoti, dėl kokių priežasčių sandoriai yra sudaromi, paprašyti kliento pateikti informaciją apie bendrovių, esančių lengvatinėse jurisdikcijose, naudos gavėjus, kitus duomenis, siekiant pažinti kontrahentą, be kita ko, dėti ir asmenines pastangas pažinti sandorių turinį. 

Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo 14 ir 15 straipsniai išskiria sustiprintą kliento tapatybės nustatymą ir supaprastintą kliento tapatybės nustatymą, kuris šiame straipsnyje nebus aptariamas. Kiekvienu konkrečiu atveju įstatymas detalizuoja, kuri norma turėtų būti taikoma. Šie tapatybės nustatymo būdai taikomi finansų įstaigoms ir kitiems įpareigotiesiems subjektams (pavyzdžiui buhalteriams, mokesčių konsultantams). Nagrinėjant sustiprintą kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo būdą, atkreiptinas dėmesys, kad jis taikomas nestandartiniu atveju, o galimai papildomai susidariusiai rizikai mažinti. Įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodoma, kad sustiprintas kliento tapatybės nustatymas atliekamas taikant papildomas kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo priemones, kai sandoriai ar dalykiniai santykiai atliekami su Europos Komisijos nustatytose didelės rizikos trečiosiose valstybėse gyvenančiais fiziniais asmenimis ar ten įsteigtais juridiniais asmenimis. Atsižvelgiant į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos Nr. 2015/849 9 straipsnį, Europos Komisijai yra suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus, kuriais nustatomos didelės rizikos trečiosios valstybės, turinčios strateginių trūkumų įgyvendinant pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos priemones. Verta paminėti, kad Europos Komisija, atsižvelgdama į jai suteiktus įgaliojimus, 2020-05-07 priėmė deleguotąjį reglamentą Nr. 2020/855, kuriame pasisakė dėl konkrečių valstybių, keliančių pagrįstų rizikų Europos Sąjungos finansų sistemai. Sprendimas, kurį Europos Komisija priėmė, buvo grįstas informacija, kurią pateikė Finansinių veiksmų darbo grupė (arba FAFT). Sprendime atkreipiamas dėmesys į tam tikras jurisdikcijas, kaip antai, Bahamas, kurios, FATF vertinimu, turi dėti pastangas tobulinant ir kuriant išsamią elektroninę bylų valdymo sistemą, skirtą tarptautiniam bendradarbiavimui, taip pat užtikrinti savalaikę prieigą prie pakankamai tikslios, naujausios informacijos apie tikruosius savininkus (naudos gavėjus) ir t. t. Be to, Europos Komisija paminėjo ir Panamos Respubliką, išskirdama tam tikrus trūkumus, susijusius su nelicencijuotų pinigų siuntėjų nustatymu, įpareigotųjų subjektų netinkamu patikrinimu ir informacijos apie tikruosius savininkus (naudos gavėjus) neatnaujinimu. Paminėta ir tai, kad trūksta veiksmingo mechanizmo lengvatinių mokesčių subjektų veiklai stebėti, nepakankamai įvertinama esama piktnaudžiavimo juridiniais asmenimis ir struktūromis rizika, siekiant nustatyti ir įgyvendinti konkrečias priemones, skirtas užkirsti kelią dėl piktnaudžiavimo pasitelkiant nominalius akcininkus bei direktorius ir t. t. Tai ne visos paminėtos trečiosios valstybės, kurios turi struktūrinių trūkumų, tačiau jos kartu su FATF yra parengusios planą, kuriuo siekiama pagerinti bendrą situaciją. Reikėtų pastebėti, kad Europos Komisijos sudaromas trečiųjų valstybių sąrašas nėra statiškas, jis yra kintantis, todėl valstybės, pagerinusios teisinį reguliavimą, taip pat priėmusios tam tikrus techninius sprendimus, suteikiančius teigiamų poslinkių užtikrinant pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją, yra išbraukiamos iš sudaromo sąrašo. 

Toliau nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kur nurodoma, kad sustiprintas kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymas turi būti atliekamas turint sandorių ar kitų dalykinių santykių su fiziniais ar juridiniais asmenimis, esančiais FATF skelbiamame sąraše. Šis sąrašas yra tris kartus per metus atnaujinamas, o į jį patenka tos jurisdikcijos, kurios turi ypatingai rimtų struktūrinių trukūmų (angl. serious strategic deficiencies), kalbant apie pinigų plovimą ir teroristų finansavimą. Kitas ne mažiau svarbus aspektas nurodomas įstatymo 14 straipsnio 10 dalyje, kuri sistemiškai susijusi su 14 straipsnio 1 dalies 5 punktu, kuriame pažymima, kad finansų įstaigos ir kiti įpareigotieji subjektai, nustatydami, ar egzistuoja didesnė pinigų plovimo ir (ar) teroristų finansavimo rizika, privalo vertinti bent šiuos veiksnius: 1) kliento požymius: kliento dalykiniai santykiai vykdomi neįprastomis aplinkybėmis be akivaizdaus ekonominio ar matomo teisėto tikslo; ii) klientas gyvena trečiojoje valstybėje; iii) juridiniai asmenys ar juridinio asmens statuso neturintys subjektai vykdo asmeninės turto valdymo įmonės veiklą; iv) bendrovė turi formalių akcininkų, veikiančių už kitą asmenį, arba pareikštinės formos akcijų; v) versle vyrauja grynieji pinigai; vi) juridinio asmens nuosavybės struktūra atrodo neįprasta arba pernelyg sudėtinga atsižvelgiant į juridinio asmens veiklos pobūdį. 2) produkto, paslaugos, sandorio ar paslaugų teikimo kanalo požymius: i) privati bankininkystė; ii) produktas ar sandoris gali sudaryti palankias sąlygas anonimiškumui; iii) mokėjimai gauti iš nežinomų arba nesusijusių trečiųjų šalių; iv) produktas ar verslo praktika, įskaitant paslaugų teikimo mechanizmą, yra nauja, taip pat naudojamos naujos arba vystomos technologijos dirbant tiek su naujais, tiek su anksčiau buvusiais produktais; v) su nafta, ginklais, brangiaisiais metalais, tabako produktais, kultūriniais artefaktais ir kitais archeologiniu, istoriniu, kultūriniu ir religiniu požiūriu svarbiais arba retos mokslinės vertės daiktais, taip pat su dramblio kaulu ir saugomomis rūšimis susiję sandoriai; 3) teritorijos požymius: i) remiantis Finansinių veiksmų darbo grupės kovai su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu arba panašaus pobūdžio regioninės organizacijos ataskaitų ar panašių dokumentų duomenimis, valstybėje nustatyta reikšmingų kovos su pinigų plovimu ir teroristų finansavimu sistemos neatitikčių tarptautiniams reikalavimams; ii) remiantis vyriausybinių ir visuotinai pripažintų nevyriausybinių organizacijų, stebinčių ir vertinančių korupcijos lygį, duomenimis, valstybėje nustatytas didelis korupcijos ar kitos nusikalstamos veiklos lygis; iii) valstybei taikomos sankcijos, embargas ar panašios priemonės, paskelbtos, pavyzdžiui, Europos Sąjungos arba Jungtinių Tautų; iv) valstybė finansuoja arba remia teroristų veiklą arba valstybių teritorijoje veikia į tarptautinių organizacijų sudarytus sąrašus įtrauktos teroristų organizacijos.

Kaip matyti, ne tik nacionaliniu lygmeniu priimto Pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymo nuostatos, bet ir tarptautiniai teisės aktai, į kuriuos privalo atsižvelgti ir jais vadovautis Lietuvos Respublika, numato kompleksą priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti kuo efektyvesnę pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją. Neretai kyla klausimų, ypatingai tarp įpareigotųjų subjektų (buhalteriai), kaip tinkamai ir kokiu tikslu šios įstatymo numatytos prevencinės priemonės turi būti taikomos, todėl kitoje straipsnio dalyje bus detaliau aptariamos Finansinių veiksmų darbo grupės (arba FATF) aptariamos ataskaitos, kurios gali padėti labiau suprasti iškylančių rizikų pobūdį ir iškylančias grėsmes, taip pat bus pateikiami pavyzdžiai, kuriuose atsispindi atvejai, kai bendrovių struktūros trečiose valstybėse naudojamos siekiant neteisėtų tikslų.