Kokios aplinkybės yra svarbios, norint išsaugoti teisę į PVM atskaitą?

Ką teismai vertina naujausioje mokestinių ginčų praktikoje kaip svarbias aplinkybes, paneigdami PVM atskaitą naujausiose bylose, po kurių, tikėtina, gali būti atnaujinami ar papildomi ir mokesčių administratoriaus aiškinimai šia tema?

Nagrinėsime konkretų atvejį. Neseniai buvo nagrinėta svarbi byla, kur ginčas kilo dėl pareiškėjos teisės atskaityti pirkimo pridėtinės vertės mokestį (PVM) pagal kitos bendrovės išrašytas PVM sąskaitas faktūras. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėja buvo nesąžininga – sudarydama sandorius su bendrove, žinojo ar turėjo žinoti, kad dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM.

Teismas jau galutinai paaiškino, kad vien pardavimo PVM nesumokėjimo į biudžetą faktas per se (pats savaime) negali būti pagrindu apriboti pirkėjo teisę į PVM atskaitą. Klausimas, ar už ankstesnius arba vėlesnius atitinkamų prekių pardavimo sandorius mokėtinas PVM, sumokėtas valstybės iždui, neturi įtakos apmokestinamojo asmens teisei atskaityti sumokėtą pirkimo PVM. Norint paneigti teisę į atskaitą, argumentuojant tuo, kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, žinojo (turėjo žinoti), kad jis, įsigydamas prekes ir paslaugas, dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, privalu įrodyti, kad prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM ir kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo (turėjo žinoti) apie tai.

Žinodamas ar turėdamas žinoti, kad, įsigydamas prekes ir paslaugas, dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku. Tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta. Teisė į PVM atskaitą, kai egzistuoja tiek materialios, tiek formalios sąlygos jai atsirasti, gali būti nesuteikta (apribota) tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo, siekiantis pasinaudoti teise į atskaitą, žino (turi žinoti), kad dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM. Šią teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius.

Taigi teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija jau suformavo praktiką, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į PVM atskaitą, jei, atsižvelgiant į objektyvius įrodymus, nustatoma:

1. sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant arba
2. pats apmokestinamasis asmuo sukčiauja mokesčių srityje, arba
3. jei, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, kad, įsigydamas prekes, dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje.

Apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas, sukčiaujant PVM, yra vienas nuo kito turinio prasme besiskiriantys atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą.

Kokios pagrindinės faktinės aplinkybės yra svarbiausios praktikoje? Teismas paaiškino, kad mokesčių administratoriai pagrįstai nustatė ir įrodė, jog pirminėje prekių pirkimo sandorių grandinėje nėra deklaruojamas ir nesumokamas į biudžetą PVM, o galutinėje sandorių grandinėje prašoma PVM grąžinti iš biudžeto, t. y. UAB X ir neteikianti patikrinimui dokumentų UAB Y deklaruoja, kad įsigijo prekių iš veiklos nevykdančių, mokesčių nemokančių ir dokumentų neteikiančių įmonių – UAB Z ir UAB V. Pagal šių įmonių vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras bendrovės UAB X ir UAB Y įformina prekių pardavimus UAB B, kuri deklaruoja prekių pardavimus pareiškėjui ir kitoms įmonėms, o pareiškėjas deklaruoja prekių pardavimus UAB N, kuri įformino prekių tiekimus kitos Europos Sąjungos valstybės įmonei, taikydama 0 % tarifą. Todėl susidarė UAB N iš biudžeto grąžintinas PVM, kurį ji prašo grąžinti. Mokestinio tyrimo ataskaitoje konstatuota, kad tarp UAB X ir UAB Y buvo sukurta dirbtinių sandorių (PVM sukčiavimo) grandinė, į ją įtraukiant realios ekonominės veiklos nevykdančias įmones, sukuriant nepagrįstą PVM atskaitą ir nesumokant į biudžetą PVM. UAB Y, UAB Z ir UAB V akcijos sandorių su kita įmone metu arba iš karto po jų buvo parduotos, įmonių vadovai ir akcininkai pasikeitė, nerandami, samdomų darbuotojų nėra. Todėl nagrinėjamu atveju pagrįstai konstatuota, kad anksčiau išvardytų įmonių vardu išrašytose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos faktiškai neįvyko, rapsų pirkimo sandoriai vyko PVM sukčiavimo grandinėje.

LVAT nesutiko su pareiškėjo teiginiais, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas atliko selektyvų įrodymų vertinimą. Pabrėžė, kad mokesčių administratorius surinko papildomus įrodymus, iš, tarkime, Estijos mokesčių administratoriaus, apklausiant vairuotojus. Tai, kad pirmosios instancijos teismas palaikė mokesčių administratorių, o ne pareiškėją, nereiškia, kad pirmosios instancijos teismas atliko selektyvų įrodymų vertinimą. Teisėjų kolegija svarbiais faktais, įrodančiais PVM sukčiavimo sandorių grandinę, laikė aplinkybes, įvertintas pirmosios instancijos teismo, kad:

• prekės pristatytos iš nenustatytų kitoje Europos Sąjungos valstybėje, pavyzdžiui, Estijos Respublikos teritorijos, vietų į Taline esantį terminalą;
• transportavimą organizavo įmonė tarpininkė (UAB B), kurios vienintelis akcininkas ir vienintelis darbuotojas – Estijos Respublikos pilietis;
• atsiskaitymai visose grandyse vyko bankiniais pavedimais;
• tarpininkų nurodytu adresu, kur turėjo būti pakrauti rapsai, sandėliai neegzistuoja;
• CMR važtaraščiuose įrašyti tikrovės neatitinkantys faktai (pakrovimo vieta, siuntėjas);
• dalis Estijos vežėjų vairuotojų paneigė važiavimo į Lietuvos Respublikos teritoriją faktą;
• vežėjai nesikreipė dėl leidimų važiuoti valstybiniais ir vietinės reikšmės viešaisiais keliais didžiagabaritėmis ir (ar) sunkiasvorėmis transporto priemonėmis ar jų junginiais; rapsų, kurių įsigijimas įformintas iš UAB B, kilmės neįmanoma nustatyti;
• bylos medžiaga patvirtina, kad PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos rapsus nugabenus į terminalą Taline, pagal priimtą svorį, sandorių grandinėje atgaline seka, tai buvo daroma, kad sutaptų parduodamų rapsų svoris.

Pareiškėjo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nenurodyta, kokia informacija remiantis nustatyta aplinkybė, kad ginčo prekės į Taline esantį terminalą buvo atgabentos ne iš Lietuvos, o iš Estijos, kad byloje nėra pateikta objektyvių įrodymų, jog rapsai nebuvo atvežti į pareiškėjo teritoriją, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad buvo padaryta klaida nurodant sandėlio adresą, nėra pagrįsti, nes duomenų visetas, surinktas papildomai (Estijos mokesčių administratoriaus duomenys, vairuotojų paaiškinimai), patvirtina mokesčių administratoriaus ir pirmosios instancijos padarytas išvadas apie PVM sukčiavimo sandorių grandinę.

Taigi padarytos svarbios išvados: VMI turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į PVM atskaitą, jei, atsižvelgiant į objektyvius įrodymus, nustatoma:

1. sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant arba
2. pats apmokestinamasis asmuo sukčiavo mokesčių srityje, arba
3. jei, atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, kad, įsigydamas prekes, dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktame sukčiaujant PVM.

„AAM aktualijų“ apžvalgininkas