Kokie apmokestinimo principai galioja pagal Dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis darbo užmokesčiui, kai darbuotojas siunčiamas į kitą valstybę

Pastaruoju metu vis didėja gyventojų judėjimas ir darbas tarp užsienio valstybių, todėl straipsnyje pristatomi pagrindiniai apmokestinimo principai pagal Dvigubo apmokestinimo išvengimo sutartis (DAIS) darbo užmokesčiui.

Svarbu tai, kad DAIS nenustato, kaip turi būti apmokestinamos pajamos, tačiau jų tikslas yra paskirstyti apmokestinimo teises tarp susitariančiųjų valstybių. Kiekviena susitariančioji valstybė, kuriai pagal sutarties nuostatas tenka teisė apmokestinti pajamas, atsižvelgdama į sutarties nuostatas, jas apmokestina pagal savo vidaus mokesčių įstatymus.

Kalbant apie sąvoką „darbo užmokestis“, tai gyventojo už samdomąjį darbą gautoms pajamoms priskiriamas išmokamas darbo užmokestis, atlyginimas, alga, taip pat natūra gautos pajamos (sumos, kurias darbdavys išmoka sava produkcija ar kitomis prekėmis, sumos, kurias darbdavys pilnai ar iš dalies sumoka už savo darbuotojo sanatorinį, poilsinį ar turistinį kelialapį, gydymo paslaugas, mokslą ir pan.). Be to, prie tokių pajamų priskiriamos ir pajamos, gautos realizavus pasirinkimo sandorį, pavyzdžiui, įgyvendinus pasirinkimo sandorį vietoj akcijų gauta piniginė išmoka, kuri lygi skirtumui tarp akcijų įsigijimo kainos pasirinkimo sandorio suteikimo dieną ir akcijų rinkos kainos sandorio įgyvendinimo dieną, arba pajamos, gautos pardavus ar kitaip perleidus nuosavybėn teisę įsigyti akcijas nemokamai arba mažesne negu rinkos kaina.

Toliau nagrinėtini apmokestinimo principai pagal DAIS, kai darbuotojas siunčiamas į kitą valstybę. Esmė tokia, jeigu gyventojas atlieka samdomąjį darbą toje valstybėje, kurios rezidentas jis yra, tai už šį darbą jo gaunamos pajamos apmokestinamos tik toje valstybėje (t. y. tik gyventojo rezidavimo valstybėje). Tačiau jei gyventojas, būdamas vienos valstybės rezidentu, atlieka samdomąjį darbą kitoje valstybėje, tai už šį darbą gaunamos pajamos gali būti apmokestinamos ir kitoje valstybėje (t. y. valstybėje, kurioje atliekamas darbas), jeigu tai numato jos vidaus mokesčių įstatymai. Tuomet ta kita valstybė gali apmokestinti tik tą pajamų dalį, kuri gaunama už toje kitoje valstybėje atliekamą darbą. Tokiu atveju valstybė, kurios rezidentas yra pajamas gaunantis gyventojas, taip pat turi teisę apmokestinti už tokį darbą gaunamas pajamas, tačiau apmokestindama turi naikinti atsiradusį dvigubą apmokestinimą. Svarbu, kad jeigu gyventojas atlieka samdomąjį darbą trečiojoje valstybėje, tai už šį darbą jo gaunamos pajamos apmokestinamos tik toje valstybėje, kurios rezidentas jis yra.

Kitas svarbus akcentas –  DAIS numatytos išimtys, kada teisė apmokestinti gyventojo – valstybės rezidento – už kitoje valstybėje atliekamą samdomąjį darbą gaunamas pajamas suteikiama tik pajamas gaunančio gyventojo rezidavimo valstybei (t. y. valstybei, kurioje atliekamas samdomasis darbas, nesuteikiama teisė apmokestinti už samdomąjį darbą gautų pajamų). Išimtys galioja, jeigu išpildytos tokios trys sąlygos (apmokestina tik gyventojo rezidavimo valstybė):

1. šis gyventojas toje kitoje valstybėje dvylikos mėnesių laikotarpiu ištisai ar su pertraukomis išbuvo mažiau negu 183 dienas;
2. kai jo darbdavys nėra tos kitos valstybės rezidentas ir iii) kai tokios jam išmokėtos sumos nėra priskiriamos nuolatinei buveinei, kurią jo darbdavys turi toje kitoje valstybėje. Tokios sąlygos kalba apie tuos atvejus, kai darbdavys siunčia dirbti savo darbuotoją į kitą valstybę.

Išvada tokia, kad jeigu šios trys sąlygos nėra išpildytos arba išpildyta tik viena ar dvi iš jų, tai gyventojo, vienos valstybės rezidento, pajamos, gaunamos už kitoje valstybėje atliekamą samdomąjį darbą, apmokestinamos tik pajamų gavėjo rezidavimo valstybėje pagal jos vidaus mokesčių įstatymus.