Kaštų klasifikacija

Kintamieji kaštai

Kintamiesiems kaštams priskiriama: 

• Žaliavos. Kiekvienam gaminiui pagaminti reikalingos žaliavos, todėl kuo daugiau gaminių pagaminama, tuo daugiau žaliavų reikia ir didesnės išlaidos.
• Transportavimo išlaidos.  Išlaidos produktų pristatymui klientams taip pat gali būti kintamos, nes jos priklauso nuo pristatomų produktų kiekio ar nuvažiuoto atstumo.
• Pakuotė. Pakuotės medžiagų sąnaudos tiesiogiai priklauso nuo supakuotų produktų kiekio.
• Darbo užmokestis pagal darbo valandas. Darbuotojams, mokamiems už faktiškai pradirbtas valandas, išlaidos didėja, kai reikia daugiau dirbti, kad būtų patenkinta didesnė gamybos ar paslaugų paklausa.
• Energijos sąnaudos. Nors dalis energijos sąnaudų gali būti laikoma pastoviomis, bet didėjant gamybos apimčiai, paprastai didėja ir energijos sunaudojimas.
• Pardavimo komisiniai. Jei komisiniai mokami remiantis pardavimo apimtimi, tai šios išlaidos didės kartu su pardavimų augimu.

Pastovūs kaštai

Pastoviesiems kaštams priskiriama: 

• Nuoma. Mėnesiniai ar metiniai mokesčiai už patalpas, kurias įmonė naudoja savo veiklai, nepriklausomai nuo to, kiek produkcijos pagaminama ar kiek paslaugų suteikiama.
• Draudimas. Įmonės turto, atsakomybės ar kitų rūšių draudimo įmokos, kurios mokamos reguliariai ir nesikeičia trumpuoju laikotarpiu
• Administracinės išlaidos. Ūkinės, kanceliarinės prekės, komunalinės paslaugos, kurios nesikeičia arba keičiasi labai nežymiai priklausomai nuo įmonės gamybos apimčių.
• Darbo užmokestis. Vadovų atlyginimai, buhalterijos, žmogiškųjų išteklių ir kitų administracinių skyrių darbuotojų atlyginimai, kurie reikalingi įmonės valdymui, bet nepriskiriami tiesiogiai gamybai.
• Paskolų palūkanos. Fiksuotos palūkanų normos paskolų mokėjimai, kurie išlieka pastovūs per sutartą grąžinimo laikotarpį.
• Nusidėvėjimo sąnaudos. Įmonės turto, pavyzdžiui, gamybos įrangos, transporto priemonių, biuro įrangos ir pan., nusidėvėjimas, kuris priskiriamas kaip sąnaudos laikui bėgant, bet nėra tiesiogiai susietas su konkrečios produkcijos gamyba.
• Reklama, marketingas. Leidiniai, internetinės reklamos, renginių organizavimas ir kiti rinkodaros veiksmai, kurie padeda skatinti įmonės prekių ar paslaugų pardavimą, tačiau nėra priskiriami prie vieno gamybos proceso.
• Komunalinės sąnaudos. Elektros, vandens, šildymo, interneto ir kitos paslaugos, reikalingos bendrai įmonės veiklai, bet nepriskiriamos tiesiogiai prie konkretaus produkto gamybos proceso.

Tiesioginiai kaštai

Tiesioginiai kaštai yra išlaidos, kurios gali būti tiesiogiai priskirtos tam tikram produktui, paslaugai ar veiklos sričiai. Tiesioginiai kaštai yra tiesiogiai susiję su konkretaus produkto ar paslaugos gamybos ar su tiekimo procesu ir keičiasi priklausomai nuo gamybos apimčių ar paslaugų kiekio.

• Žaliavos. Pagrindinės medžiagos, reikalingos produktui pagaminti, pvz., mediena baldų gamybai arba miltai duonos kepimui.
• Pakuotė. Medžiagos, naudojamos galutinio produkto pakuotei, tiesiogiai susijusios su konkretaus produkto gamyba.
• Gamybos darbo užmokestis. Darbuotojų, tiesiogiai dalyvaujančių gamybos procese, atlyginimai, pavyzdžiui, gamybos linijos operatoriaus ar rankų darbo meistro darbo užmokestis.
• Subrangos paslaugos. Išorės paslaugų, pavyzdžiui, specializuoto apdorojimo ar detalės gamybos kaina, jeigu tai tiesiogiai susiję su konkretaus produkto gamyba, ar paslaugų teikimu.
• Tiesioginiai energijos kaštai: Energija, naudojama tiesiogiai produktui gaminti, pvz., elektros energija kuri yra reikalinga staklėms veikti.

Tiesioginės sąnaudos yra labai svarbios nustatant produkto ar paslaugos savikainą, nes jos sudaro didžiąją dalį bendrų gamybos ar teikiamų paslaugų išlaidų. Tiksliai apskaičiuotos tiesioginės sąnaudos leidžia įmonėms:

1. Nustatyti kiekvieno pagaminto produkto ar teiktos paslaugos kainą, o tai būtina siekiant nustatyti pardavimo kainą, kuri užtikrintų pelningumą.
2. Atlikti kainų analizę ir priimti sprendimus dėl kainodaros strategijų, kad būtų galima konkuruoti rinkoje ir tuo pačiu užtikrinti norimą pelno maržą.
3. Identifikuoti sritis, kuriose galima sumažinti kaštus, taip padidinant bendrą įmonės veiklos efektyvumą ir pelningumą.
4. Valdyti resursų panaudojimą ir optimizuoti gamybos procesus, siekiant mažesnių sąnaudų už kiekvieną pagamintą vienetą ar suteiktą paslaugą.

Netiesioginiai kaštai

Netiesioginiai kaštai yra išlaidos, kurios nėra tiesiogiai susijusios su konkrečios prekės gamyba ar paslaugos teikimu, tačiau yra būtinos bendrai įmonės veiklai vykdyti. Netiesioginiai kaštai yra svarbūs nustatant bendrą įmonės veiklos savikainą ir padeda suprasti, kiek lėšų reikalinga įmonės palaikymui, net ir kai tiesioginė gamyba nėra vykdoma.

• Pagalbinės medžiagos ir žaliavos. Pagalbinės medžiagos, netiesiogiai reikalingos produktui pagaminti.
• Gamybinių įrengimų nusidėvėjimo sąnaudos. Gamybinių įrengimų nusidėvėjimo sąnaudos, kai negalime tiesiogiai susieti su konkrečiu produktu.
• Įrankiai, prietaisai. Įrankiai, naudojami gaminant produktą, ar suteikiant paslaugą, netiesiogiai susiję su konkretaus produkto gamyba. Įrankiais bus naudojamąsi ateityje gaminant kitus produktus.
• Įrengimų nuoma. Nuomojami įrengimai, kurie netiesiogiai susiję su konkretaus produkto gamyba.
• Įrengimų kuro, remonto sąnaudos. Gamybinių įrengimų eksploatacijos sąnaudos, netiesiogiai susiję su konkretaus produkto gamyba.
• Darbo rūbų sąnaudos. Gamybos darbuotojų darbo rūbų sąnaudos.

Praktikoje netiesioginius gamybos kaštus paskirstome remiantis procentinio paskirstymo metodu: Netiesioginiai kaštai paskirstomi pagal iš anksto nustatytus procentus, kurie atspindi kiekvieno produkto dalį bendruose netiesioginiuose kaštuose. Šis metodas paprastai naudojamas, kai sunku nustatyti aiškų ryšį tarp netiesioginių kaštų ir gaminių. Netiesioginių sąnaudų priskyrimas yra svarbus, siekiant tiksliai nustatyti produkto ar paslaugos savikainą ir užtikrinti, kad finansinės ataskaitos atspindėtų realią įmonės veiklos finansinę būklę. Todėl renkantis metodą, svarbu atsižvelgti į jo teisingumą, praktiškumą ir tikslumą.

Paskirstymo principai:

1. Teisingumo principas: netiesioginės sąnaudos turėtų būti paskirstytos proporcingai, atsižvelgiant į kiekvienos veiklos ar produkto naudojamus išteklius.
2. Praktiškumo principas: paskirstymo metodas turėtų būti pakankamai paprastas, kad būtų išvengta per didelės administracinės naštos.