Kaip elgtis mirus įmonės vadovui

Įmonės vadovo netektis yra artimuosius bei kolegas sukrečiantis tragiškas įvykis, paveikiantis organizacijos stabilumą ir sutrikdantis darbuotojų saugumo jausmą. Todėl, sako ekspertės, mirtis iš esmės keičia ne tik velionį pažinojusių žmonių kasdienybę, bet ir verslo, kurį jis ar ji paliko, funkcionavimą.

Norint šį pokytį tinkamai suvaldyti, būtina turėti aiškų veiksmų planą, antraip psichologinė įmonės žmonių krizė gali paveikti ir verslą. Ką daryti norint to išvengti, kokių veiksmų organizacijai imtis netekus įmonės vadovo bei kaip su juo deramai atsisveikinti?

Pirmoji reakcija – emocinė

Nors kiekviena įmonė turi aiškius verslo interesus ir jos komandos tikslas yra pastarųjų siekti, visas organizacijas sudaro žmonių bendruomenės. Todėl apie tai kalbanti „Krizių įveikimo centro“ psichologė, psichoterapeutė Asta Groblytė pažymi – darbuotojus vadovo mirtis, pirmiausia, paliečia emociškai, nes pažeidžia saugumo, užtikrintumo, situacijos kontrolės jausmą.

„Visi suvokiame, jog mūsų gyvenimas nėra amžinas. Todėl senyvo amžiaus žmogaus mirtį dažniau priimame kaip neišvengiamybę ir su ja susitaikyti psichologiškai gali būti kiek paprasčiau. Tačiau mirus jaunam vadovui galime būti paveikti labai stipriai. Juk įmonei vadovavusį žmogų pažinojome, jis  užtikrino įmonės veiklą, galbūt priėmė mus į dabartines pareigas, nuo jo daugiau ar mažiau priklausė mūsų finansinis saugumas. O jei mirtis staigi ir netikėta, ji sukrečia, susvyruoja mūsų įprastas gyvenimo kontrolės jausmas, gali kilti natūralus klausimas: kas būtų, jei taip nutiktų man arba mano šeimai?“, – sako A. Groblytė.

Pasak jos, vadovo netektis gali gerokai paveikti darbuotojų motyvaciją, gebėjimą susikaupti, priimti kokybiškus sprendimus. Norint tokį poveikį sušvelninti ir kuo greičiau atstatyti, pažymi psichologė, kiekviena organizacija privalo turėti krizių valdymo planą ir jį įgyvendinančią komandą. „Yra organizacijų, kurios pagal įstatymus arba vidines tvarkas tokius planus privalo turėti ir yra pasiruošusios. Tačiau daugumai įmonių tai gali būti kaip perkūnas iš giedro dangaus. O ir tos, kurios turi, dažnai būna numačiusios, kad vadovas turi vadovauti ir krizių valdymo komandai – kai jo nebėra, žmonės neretai pasimeta, kas turi imtis šios atsakomybės”, – pastebi su krizių įveikimu organizacijose dirbanti psichologė ir rekomenduoja visada krizių valdymo planuose numatyti pagrindinį vadovą ir jo pavaduotoją krizių komandoje.

A. Groblytės teigimu, tokią krizę kaip vadovo mirtis valdančiai komandai, šalia rūpesčio įmonės veiklos stabilizavimu, ypač svarbu sugebėti išlaikyti žmogišką santykį ir pasirūpinti darbuotojų būsena. „Pranešant apie tokį įvykį ir teikiant bet kokią informaciją darbuotojams labai svarbu parodyti, kad organizacija nuoširdžiai užjaučia, teikia paramą velionio šeimai. O kartu – dėkoja darbuotojams už rimtį ir sugebėjimą tęsti darbus, įgalina juos prisidėti prie įprastos įmonės veiklos rutinos atstatymo. Kai perteikiamas toks požiūris, auga pasitikėjimas įmone, žmonės greičiau pajunta saugų pagrindą po kojomis“, – akcentuoja ekspertė.

Su jos nuomone sutinka ir Kaune esančių atsisveikinimo namų „Rekviem“ administracijos vadovė Karolina Jancevičiūtė. Anot jos, mirus įmonės vadovui, itin svarbus yra visapusiškas organizacijos komandos, kuri buvo artima velioniui, įsitraukimas.

„Mirtis yra skausmingas, tragiškas įvykis. Todėl planuojant laidotuves didžioji dalis sprendimų yra labai asmeniški, priimami pačių artimiausių žmonių, šeimos narių. Tačiau įmonės prie to gali prisidėti moraline ir finansine parama. Taip pat vis dažniau kolegos velioniui paruošia jautrią atsisveikinimo kalbą, pasidalina gražiausiais prisiminimais, pasiekimais, o tai atsisveikinimo ceremonijai suteikia daugiau šviesos ir iškilmingumo“, – teigia K. Jancevičiūtė.

Parama artimiesiems ir skubus informavimas

Užsiminusi apie svarbą velionio artimiesiems parodyti ne tik nuoširdų dėmesį, bet ir skirti finansinę pagalbą, K. Jancevičiūtė tęsia – piniginė parama netekties atveju yra jau seniai gyvuojanti tradicija daugelyje pasaulio šalių. Todėl, anot jos, paaukoti tam tikrą pinigų sumą galima tiesiogiai pastarąją įteikiant arba įdedant į aukų dėžutę, jei tokia yra.

„Žinoma, toks gestas nėra privalomas. Kiekvienas, atvykęs į laidotuves, tai turėtų įvertinti per asmeninę prizmę, atsižvelgdamas į savo bei velionio šeimos finansinę padėtį, ryšį su mirusiuoju ir jo artimaisiais. Mūsų patirtis rodo – kartais darbo kolegos užsako gėlių kompoziciją arba atneša vokelį su auka. Visi šie variantai yra tinkami ir geri, tačiau verta pagalvoti, kuris iš jų yra priimtiniausias konkrečiu atveju“, – pastebi atsisveikinimo namų „Rekviem“ atstovė.

 Savo ruožtu A. Groblytė akcentuoja – velionio laidotuvės yra labai svarbi atsisveikinimo su mirusiuoju dalis, ir norintiems bendradarbiams turėtų būti sudaromos sąlygos dalyvauti atsisveikinimo ritualuose. Tuo pat metu organizacijai tenka valdyti ir vadovo netekties situaciją. Anot psichologės, pirmasis veiksmas, kurio būtina imtis – informavimas.

„Pirmiausia informuojame komandą ir, jei reikia, plačiąją visuomenę: kas įvyko, koks įmonės požiūris į šį įvykį, ką organizacija daro, kad atstatytų verslo struktūrą ir užtikrintų sklandžią veiklą. Laiku pateikus tikslią, patikrintą faktinę informaciją užkertamas kelias gandams, interpretacijoms, nepasitikėjimui. Priklausomai nuo įvykio aplinkybių ir jų sudėtingumo gali būti svarbu pasikalbėti apie netektį ar jos pasekmes įmonės veiklai su darbuotojais gyvai ar nuotolinių susitikimų metu. Tokie pokalbiai duoda galimybę išgirsti, kas žmonėms rūpi, atliepti jų klausimus ar baimes. Taip pat būtina nuolat atnaujinti informaciją, pavyzdžiui, vidurinės grandies vadovams, kad jie galėtų ją perduoti savo pavaldiniams. Tai įtvirtina pasitikėjimą, jog informacija dalijamasi, ji neslepiama ir situacija bus suvaldyta“, – pataria A. Groblytė. 

Svarbiausia – greitis, lyderystė ir psichologinė pagalba

Įmonių žmogiškųjų išteklių specialistams gali kilti klausimas: informavimą užtikriname, bet ar galime padėti išgyvenantiems darbuotojams realiais veiksmais? Kas sugrąžintų jiems saugumo jausmą ir efektyvų ritmą?

„Normalaus organizmo tvarkymosi su stresu po krizinio įvykio laikas – 4–6 savaitės. Tiek gali užtrukti, kol žmogus pilnai atgaus darbingumą ir psichologinę pusiausvyrą, nors tai ir nereiškia, kad vėliau  nustojame gedėti ar pamirštame velionį. Verta žinoti, kad pirmąsias 3 dienas po sukrečiančio įvykio žmonės yra šoko arba ūmaus streso būsenoje, tik ją išgyventi gali labai skirtingai. Todėl svarbu kalbėtis ir išgirsti paveiktų žmonių poreikius. Galbūt vienam kolegai reikia laisvos dienos ar kelių, kad atsigautų, o kitas nenori likti vienas su savo mintimis ir kaip tik nori tęsti darbus, nes darbe, būnant su kolegomis, geriau įveikia stresą ir nusiramina? Kai kuriems žmonėms labai padeda galimybė  aktyviai įsitraukti į krizės valdymą ir prisidėti prie įmonės veiklos stabilizavimo. Personalo specialistai turėtų tuo laikotarpiu išgirsti poreikius ir pasiūlyti individualius sprendimus, o ne vieną veiksmą visai organizacijai“, – tikina A. Groblytė.

Pavojų kiekvienai verslo struktūrai kelia komandos baimė, išgąstis imtis konkrečių veiksmų, nežinojimas, ką daryti, kaip suvaldyti sumaištį ir po krizinio įvykio kilusius stiprius jausmus. Anot A. Groblytės, pavojinga delsti informuoti  ar imtis veiksmų – nes nežinia tik didina sąmyšį ir gilina krizę.

„Jei gaištame, apie įvykį pasklinda gandai, o jie gali skaudinti ir gąsdinti žmones. Dažnai informacijos organizacijos nepateikia laiku, jei nuvertinamas galimas krizės poveikis arba yra neaiškumas, kas turi imtis valdyti šią krizę. Tai – gana pavojinga situacija. Tad žinios apie krizės valdymo principus, lyderystė ir sugebėjimas atstatyti saugumo jausmą, pasitikėjimą įmone yra svarbiausi aspektai“, – teigia psichologė.