Finansavimo ieškančių įmonių rizikos

Pradedančiam verslininkui gauti kreditą, ypač banke, nėra lengva. Pirmiausia kreipiantis dėl kredito susiduriama su neaiškiais terminais, paaiškėja, kad reikalingas  turtas įkeitimui, fizinio asmens laidavimas ir pan.

Bankai yra labai lėti, sudėtingai dirbantys. Taip pat jie prašo daugiau dokumentų negu alternatyvūs finansuotojai.

Įvertinti trumpiausią laiką, per kurį banke galima gauti kreditą jaunam verslui, kurio apyvarta santykinai nedidele yra gana sudėtinga, kadangi ir verslai, ir banko sąlygos vertinant galimybes suteikti kreditą nėra vienodi.

Didžiausias problema su bankais yra ta, kad labai daug verslų, kurie yra gyvybingi, sėkmingai veikiantys pagal bankų vertinimą yra nepatikimi. Nors netgi smulkiame segmente, veikiančiame iki 1-2 metų, tinkamai atsirinkus, verslas gali būti mokus, atsakingas įsipareigojimų atžvilgiu. Neatsižvelgiant į tai, šie verslai negali gauti finansavimo pas didesnius kredituotojus. Banko atžvilgiu verslas, kuris neturi turto yra nepatikimas. Nors verslas generuoja stabilų pelną, laiku apmokamos sąskaitas, laiku išmokami atlyginimai, sąskaitoje nuolat yra apyvartinių lėšų, kurios reinvestuojamos, bankui verslas vis tiek neatrodo patikimas, nes jis neturi fizinio turto. O jei turimas intelektualus turtas, tai bankui sunku jį įvertinti. Todėl smulkiam verslui didesnė tikimybė gauti finansavimą iš mažesnių kredituotojų.

Bankai dažnu atveju veikia kaip lombardai – kiek dokumentų beprašytų, galiausiai prieinama iki to, ar verslas gali suteikti 30 % ar dar daugiau turto kaip užstatą savo prašomam kreditui. Pavyzdžiui, jei reikia 100.000 Eur kredito, vertinama, ar verslas turi turto užstatui už 200.000 Eur. Jei neturi, tai galimybių gauti kreditą nelieka.

Siekiant gauti finansavimą turėtų būti svarbi ne tik užstatomo turto vertė, bet ir tai, ar įmonė stabiliai veikia, ar generuojamas nuolatinis pinigų srautas, kiek yra pirkėjų, pardavėjų. Kad bankas galėtų realesniais būdais įvertinti verslo mokumą. Pavyzdžiui, galėtų įvertinti, ar verslas yra stabilus, kad suteiktas kreditas įmonei nekelia didelės rizikos, nes nepasisekus, ji galės grąžinti kreditą iš kitų pajamų. Atsižvelgiant į tai, kad dokumentus bankui tenka ruošti kelias dienas, iš banko tikimasi detalesnės analizės, bet to pasigendama.

Pasitaiko nesusipratimų ir tarp verslininkų. Kartais jie neįvertina, kad kredituotojai nėra verslo partneriai. Dažnai verslininkai, kurių verslas yra pačioje pradinėje (idėjos) stadijoje, kreipiasi norėdamai investuoti, pradėti kokią nors veiklą, tačiau kredituotojas nėra verslo partneris ir kreditą suteikia tik tada, kai verslo modelis veikia, jau turimi pirmieji klientai. Kredituotojai neinvestuoja į verslo steigimą. Tam reikia verslo partnerio.

Todėl verslininkui svarbu apsibrėžti, ar jam reikia kreiptis į kredituotoją ar ieškoti verslo partnerio. Tęsiant apie kredituotojus, tai jų jautrumas rizikai yra labai didelis. Pavyzdžiui, kredituotojas uždirba 10 % nuo suteiktų pinigų. Iš tų pinigų, pasidengus visas išlaidas, lieka apie 5 % pelno. Tai reiškia, kad užtenka 1 kliento iš 20 klientų, kuris negebės grąžinti kredito, kad likę 19 būdų vien dėl to, kad atpirktų 1 nepasisekusį kreditą.

Kredituotojai žinodami šį faktą yra labai jautrūs rizikai. Rizika turi būti labai gerai suvaldyta tam, kad kredituotojui vertėtų kredituoti, nes bet kuris nemokus klientas kainuoja ne tik atlygį, bet ir visą paskolą.

Kredituotojai nesidalina verslo rizika su kreditą imančia įmone. Jei verslas nepasiseka, tai kreditą reikia grąžinti arba iš užstatyto turto, arba kaip laiduotojui. Taip pat vertinant alternatyvas, ar imti kreditą, ar prisitraukti verslo partnerį, reikia atkreipti dėmesį, kad kredituotojai, kaip bevaldytų riziką, nesikiša į įmonės valdymą ir veiklą. Verslininkui lieka valdymo laisvė.

Verslui reikalingas papildomas lėšas taip pat gali suteikti ir investuotojai. Profesionalus investuotojas investuodamas į verslą vertina tai kaip suteikiamą kreditą. Investuotojai, kurie per metus įsigyja 4-5 įmones arba nuperka startup įmones, daugiausia kreipia dėmesį į tai, kaip investuoti lėšas ir jas apsaugoti nuo praradimo.

Tiek investuotojas, tiek verslo partneris turi teisę reikšti savo nuomonę ir reikalavimus dėl verslo steigimo, vykdymo, įgyvendinimo politikos. Gali daryti įtaką įmonės valdymui, sprendimų priėmimui. Reikia įvertinti verslo partnerio naudą.

Patyręs verslo partneris gali būti labai naudingas verslą pradedančiai įmonei. Ypač, jei abiejų partnerių požiūriai sutampa. Žinios ir pinigai sukuria sinergiją, kurios dėka galima sklandžiai ir kryptingai vystyti verslą. Kitu atveju, jei tai yra pažengęs verslas, jis nenorės papildomo įsikišimo į įmonės valdymą, todėl rinksis kredituotoją. Turėti sprendimų priėmimo laisvę yra didelis privalumas.

Pasitaiko atvejų, kai kredito kreipiasi verslininkas, kuris neturi istorinių pajamų, įkurta jauna prekybinė įmonė, turto irgi neturi, tvaresnės pajamos yra tik pas šeimos narį. Šiuo atveju, kai įmonė yra tokia jauna, vienintelis būdas išduoti reikiamo dydžio kreditą yra papildomas laiduotojas – šeimos narys, kuris turi pakankamas pajamas. Tačiau pasitaiko atvejų, kada šeimos narys nesutinka laiduoti. Tai gali būti pagrindas kredituotojui taip pat nesuteikti paskolos.

Kredituotojui labai svarbu, ar pats verslininkas, jo aplinka, tiki verslu, idėja. Verslas gali būti sėkmingas tik tuomet, kai pats verslininkas tuo tiki. Jei pats verslininkas netiki verslu, tai kredituotojas, investuotojas ar verslo parneris, jei ne per finansines ataskaitas, tai per neverbalinį bendravimą, tikrai tai pajaus.

Kredituotojai visada kreipia dėmesį, ar pasitvirtino verslo modelis. Jei yra nuolatinis pirkėjų srautas, jei verslininkas išmano savo verslą, tai tikimybė prarasti kreditą yra minimali. Tuomet kredituotojas linkęs suteikti kreditą. Tačiau, jei verslo modelis nepatikrintas arba neveikia, verslininkas jaučiasi nepatikimai, tokiu atveju ir kredituotojai nebus linkę skubėti suteikti kreditą.

Anksčiau parengtame vaizdo įraše minima Credital verslui šiuo metu vadinasi Noviti Finance.