Darbuotojo darbo laiko norma

Darbo laikas darbo kodekse apibrėžiamas kaip bet koks laikas, kai darbuotojas yra darbdavio žinioje arba atlieka pareigas pagal darbo sutartį. Darbo laiko norma, kurią darbuotojas vidutiniškai per tam tikrą laikotarpį turi dirbti darbdaviui, kad atliktų pareigas pagal darbo sutartį (neskaitant papildomo darbo ir viršvalandžių), turi būti nustatyta darbo sutartyje ir ji gali būti nurodoma darbo valandomis per savaitę, darbo valandomis per dieną ar kt. apskaitinį laikotarpį, nepažeidžiant Darbo kodekso ar kt. darbo teisės normų nustatytų maksimaliojo darbo laiko ir minimaliojo poilsio laiko trukmės reikalavimų.

Darbuotojo darbo laiko norma yra 40 valandų per savaitę, nebent darbo teisės normos darbuotojui nustato sutrumpintą darbo laiko normą arba šalys susitaria dėl ne viso darbo laiko.

Maksimaliojo darbo laiko reikalavimai (jeigu Darbo kodekso normos nenustato kitaip): vidutinis darbo laikas, įskaitant viršvalandžius, tačiau neįskaitant darbo pagal susitarimą dėl papildomo darbo, per kiekvieną septynių dienų laikotarpį negali būti ilgesnis kaip 48 val.; darbo laikas, įskaitant viršvalandžius ir darbą pagal susitarimą dėl papildomo darbo, per darbo dieną (pamainą) negali būti ilgesnis kaip 12 val., neįskaitant pietų pertraukos, ir 60 val. per kiekvieną septynių dienų laikotarpį; maksimalusis darbo laikas, dirbant pagal suminę darbo laiko apskaitą, įskaitant viršvalandžius, per kiekvieną septynių dienų laikotarpį, negali būti ilgesnis kaip 52 val., netaikant šios taisyklės darbui pagal susitarimą dėl papildomo darbo ir budėjimui; negali būti dirbama daugiau kaip šešias dienas per septynias paeiliui einančias dienas.